Vilkiška statistika

Atėjo skaičiukų metas: matuosim, konstatuosim ir publikuosim :)

Svoris

2 mėn. - 7,3 kg
2,5 mėn. - 9 kg
3 mėn. (svėrė Vetoj) - 12 kg

Maisto normos: sausiako valgo kiek nori, bet dabartiniu metu (3 mėn.) telpa kažkur į 350-370 g. per dieną.

Ūgis proporcingas draugų kiekiui: kol kas su Rūkeliu mielai siaučia visos kiemo bolonkės, terjeriukai ir kiti mazgiai, tačiau ateities perspektyvos, ieškant panašaus stoto ir sudėjimo draugų, švelniai tariant, graudžios. Jau vien todėl, kad vilkelis mėgsta boksuotis (stojasi ant galinių letenų, priekines šveisdamas kitam į galvą) ir kąsti iš pasalų į būtinai silpniausias vietas :)))

Dantukų stiprumas

Matuojamas sunaikintų daiktų vienetais. Jau nukentėjo kėdė, interneto laidai (kaip tyčia dieną prieš įvedant internetą) ir kompiuterio klaviatūros mygtukas. Dabar sėdžiu ant žemės ir be skaičiaus "vienas" :) Amžiną jiems atilsį.

Mėgsta - nemėgsta

Pradžioj bijojo mašinos valytuvų, vaikų vežimėlių, tetų su maišeliais ir dulkių siurblio. Dabar gi siurblys jam kelia juoką, o man - paniką, kad bus sudoroti antgaliai ir šlangos. Mielai eina patikrinti sunkiasvorių mašinų detalių, o autobusą palydi ilgesingu žvilgsniu ir sėdėdamas (tikiuosi nerezga minčių kibti jam į padangą). Baisiai nori sveikintis su visais praeiviais, tačiau ne itin mėgsta būti glostomas (ypač kai rankos nuleidžiamos tiesiai virš galvos, pažeidžiant elementaraus apsiuostymo taisykles). Ir visada visada visada elgiasi kaip išbadėjęs: savo vilkiška nosim ieško ant žemės visokių gėrybių, kuriomis šeimininkė džiaugiasi akivaizdžiai mažiau. Kartą net bandė pavogti iš vaiko duonos maišelį. Graudu :))))

Moka - nemoka

Moka pasiprašyti į vonią, kai nori palakti tekančio vandenėlio. Žino, kur jo "namelis" (narvas) ir "vieta" (guolis), todėl visad, ko nors skanaus norėdamas, moka žaibiškai ten atsirasti. Dar moka duoti "labas", "sėdėti" ir "pas mane". Aikštelėje moka surasti mane pasislėpusią (bepigu, kai slėptis tinkami tik du objektai) ir jau bando lipti didžiąja kliūtimi į viršų (Semo įtaka). O ko Rūkelis nemoka.. tai viso kito! :)))

Vietoj pietų

Taip, aš nepietauju. Per pietus ganau savo vilką. Kuris net nenutuokia, kad per jį nei valgyt suspėju, nei su kolegėm kolegiškai pietų beišeinu. Ką jau ten bekalbėti apie kitų smulkesnių reikaliukų tvarkymą, kuriuos įprasti žmonės sugeba įveikti per keliasdešimt minučių. Mano mamai, kuri už viską labiau vertina mano socialinius ryšius ir baiminasi, kad neprarasčiau kontakto su kitais žmonėmis, šis faktas pasirodytų skaudus. Nuo pat pradžių ją gąsdino mintis, kad susidėjusi su šunimi, pamiršiu žmones :) Todėl jei skaitai šį įrašą, mama, žinok: susidėjusi su šunimi aš pažinau trigubai daugiau žmonių nei iki šiol! Ir daugelį iš jų sutiksiu vėl.

Ir kas gali būti geriau kūnui ir sielai, kai vietoj riebaus kepsnio pietums gauni dozę gryno oro ir pusvalandinį pabraidymą po pusnis, pakopinėjimą po kalnus ir krūvą gerų emocijų. Be to, tik pažiūrėkit, kaip auga šitas babaušis :)

Šiandien

Galiu pasakyt tik tiek, kad auginti vilką - tai auginti save. Praėjo tik mėnuo, bet nežinau, kokiais miškais klajočiau be jo. Taip, Rūkelis užknisa, Rūkelis elgiasi nesuprantamai, jis dominuoja ir kartais sisioja ant lovos, jis eina ne ten, kur aš jį vedu, jis džiaugiasi tuo, kuo aš niekada gyvenime nesidžiaugsiu. Bet dievaži, jis - vienintelis man pažįstamas padaras, kuris lipa į vonią vien tam, kad palaktų tekančio vandens. Jis kiša savo snukutį giliausiai į sniegą, kad užuostų mano nosiai nesuvokiamą kvapą (ir dėl to atrodo siaubingai juokingas), jis vienintelis vairuojant padeda galvą ant mano rankos ir visada visada žiūri tiesiai į akis - ar bartum jį, ar girtum. Jis savarankiškas ir nepriklausomas. Toks, koks niekad nebus kitas žmogus. Jam gera su dvikoju padaru, bet išgyventų ir be jo. Taip, vilko esybė - jam vienam suprantama. Džiaugiuosi būdama to dalimi. Kartais taip sakoma apie kates, bet manau, kad puikiai tinka ir čekoslovakui: ŽMOGUS, PRIKLAUSANTIS VILKUI.

Pasiganymai

Vakar su Brigita savo vilkus suleidom pasiganyt į uždarą aikštelę. Dūko, šėlo ir gainiojo vienas kitą, kasė duobes ir laipiojo aplūžusiomis kliūtimis  :) o tos, kurios nebuvo aplūžę, buvo išbandytos čia ir dabar: Semas mažiui pademonstravo, kaip sėkmingai reikia peršokti laaaaabai didelę kliūtį. Rūkelis buvo apšalęs :)

Naktinėjimai

Čekai turi begalinį poreikį viską veikti kartu, nesvarbu, ar tualete kakotum, ar grindis plautum, ar važiuotum iki draugų 5 minutėms. Šįvakar teko panaktinėti ir mums. Pirma pasivaikščiojom, o po to važiavom "reikalų". Du ypatingai sudominę objektai buvo degalinė (atsisėdo įdėmiau pažiūrėti benzino pylimo technikos) ir paprasti medžiai ant nepaprastai stataus kalniuko. Paskui cypavo, kad nežino kaip nulipt, kietuolis :D

 

Svečiuose - dėdė Semas

Kassavaitiniai Brigitos ir Semo apsilankymai labiausiai džiugina Rūkelį ir turbūt mažiausiai patinka pačiam Semui :) Mažasis kimba jam į žandus, tapšnoja veidą, kanda uodegon ir neleidžia nė pajudėt. Didysis vilkas tuo tarpu vaidina rimtą ir neprieinamą, savo poziciją aiškiai pagrįsdamas dantukų demonstravimu. Tik, rodos, vilkeliui tai netrukdo - paguli ant nugaros, patabaluoja lapcytėmis ir... trukt už vadžių, vėl nuo pradžių :)

Semas atitinkamais momentais bevelytų kaip reikiant iškaršti Rūkeliui kailį, ale nuo skausmingų auklėjimo darbų jį sulaiko Brigitos įspėjamieji signalai. Taip ir kenčia didžkis mažąjį teroristą, net ir žaisliuku beveik draugiškai pasidalindamas.

O kai pasiskiepysim, eisim aplankyt ir netoliese reziduojančio Rūkelio brolio - Gauro. Įdomu tada, kuris - kurį? :)

 

Rūkelis ruošiasi kariuomenei

Vieniems - šventiniai persivalgymo rūpesčiai, o gi kitiems - įnirtinga pasiruošimo karo tarnybai dalia.

Paskutinę senųjų 2011 metų dieną Rūkelis tvirtai pareiškė, kad užaugęs eis ginti tėvynės. Matavosi šalmą, kankino įsivaizduojamus priešus ant kalėdų eglutės ir tik retkarčiais nulūždavo budėjimo metu šalia mano pusbrolio. Abu nusprendėm, kad bus puikus karys: paprastas kaip balandis ir gudrus kaip gyvatė. P. Coelho žodžiais tariant :)

Kalėdų naktį

"Kalėdų naktį tylią, tavęs vienos aš lauksiu... Už lango eglės žilos, danguj pabertas auksas..."

Žodžių iš dainos neišimsi, o va įdėti turbūt galima. Antrą Kalėdų dieną judant iš namų sostinėn, teko sustoti ir laukti brolio, kol atveš namuose pamirštus raktus nuo buto.Tūnojom mašinoje, o vietoj eglių pakelėj tarp Radviliškio ir Panevėžio stūksojo grūdų sandėliai ir pora drebulių. Taigi stovėjom su avariniu pusantros valandos ir laukėm. Laukėm ir iš to laukimo padarėm foto reportažą: miegantis vilkelis, žibančios tarsi girlianda mašinytės lemputės ir viena žvaigždė viename danguje. 

 

Su šventėmis, draugai!

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų! Lai dienos būna džiugios, mintys - ramios, darbai - prasmingi, o tikslai - aikštingi :)

Šventes su Rūkeliu leidžiame tėvų namuose - kur daug žmonių, kvapų ir.. naujų draugų. Jei su žmogais ir kvapais dar šiaip ne taip išėjo susidoroti įvairių gudrybių pagalba, tai su naujais pažįstamais akistata buvo daug skausmingesnė. Bo mūsų šaunusis Pūkis Baisuolis draugauti atsisakė iš gryno katiniško principo. Ir papūsk tu jam į uodegą.

Rūkelis kvepia mandarinais

Šiandien Rūkelis užsirovė ant citrusiukų - tų visų Kalėdinių mandarinukų ir apelsinukų. Daug pasakoti neverta, reikia pamatyti: 

 

 

Auklėjimas. 1 dalis.

Susirgau "mamos sindromu". Apėmė kelios didelės BAIMĖS ir daug mažulyčių BAIMYČIŲ dėl tinkamo elgesio su čekoslovaku. Jei būtumėt andriai mamontovai, man atsakytumėt, kad ko bijosi, tas ir bus. Bet jūs nesat, o aš visai rimtai. Ačiū die, sunkiu dresūros keliu mane už rankos ves puikioji Justina, bet štai kas mane dabar neramina:
1. Šuniukas dažnai kramto, tampo ir drasko tai, kas "nepriklauso". Sugebu jo dėmesį atitraukti vieną, du kartus, bet jei savo niokojimo objektu itin susidomėjęs, prie jo gali grįžti ir šimtą tūkstantąjį kartą. Ką daryt tada?? Nesinori bėgioti paskui nuolat rėkiant "negalima" ar nuolat čiupti už čiupros.

2. Žaidimų metu labai greit praranda susidomėjimą. Suprantu, kad dėmesį išlaikyti reiks dar mokyti, bet tik patampo skuduriuką, paprašau atiduoti, ir paskui nebenori imt. Ar dėl to, kad paprašau atiduot? Gal leisti daugiau jam jį patampyt. Bet tada dažniausiai bėga su juo nuo manęs ir vienas atsigulęs doroja.

3. Kai kandžioja rankas ar tampo už rankovių, kelnių ir pan., darau skaudžiai, tada nustoja, būna nepatenkintas ir dažnai supykęs ima įnirtingai kandžioti ką nors šalia - užtiesaliuką, kiliminę dangą ar net savo koją. Taip ir turi būti, nekreipti dėmesio, ar čia kažkas negerai?

Kol kas bėdų dėstymo užteks. Labiausiai džiaugiuosi, kad dėl buvimo narve matyt problemos didelės nebus. Vienas likęs šedevrų palieka vis mažiau, kenčia nepridaręs "mažų ir didelių reikalų" ir nusilengvina lauke, vadinasi kantrybės mokosi. O kitus klausimus išspręsim su laiku. Tikiuos :)

Narvo gniaužtuose

Ne paslaptis, kad laikau Rūkelį narve. Vardan tautos ir aplinkinių gerovės. Tauta iš gretimų butų dar nesiskundė, o aplinkai, kaip patys matote, žala minimali. 2:0 žmonių naudai.

Tenka pastebėti, kad mano naujasis bičiulis yra baisiai "prie meno", nes grįžusi narve randu vis kitokią daiktų kompoziciją. Antrosios dienos narvo vaizdelį vadinu "centru". Pagrindinė šio kūrinio idėja - išlaisvinti narvo pakraščius, atskleidžiant nežemišką ir pakylėjantį grotelių ir linoleumo grožį, kuris įkvėptų net ir visko mačiusią Žemaitę. Tiksliai nežinau, ką ji rašė savo apysakoje "Sučiuptas velnias", bet aš neabejotinai turiu savo versiją.

O šit kaip atrodo išsilaisvinęs didysis menininininininkas:

Prašome pastebėti, koks puikiai išsilavinęs bus šis jaunuolis - kadangi turim "blatą" vienoj laikraštinėj įmonėj, skaitom pačius rimčiausius leidinius. Šeimininkė spaudiniais mėgaujasi prie rytinio arbatos puodelio, o dienos ir vakaro metu juos savo lepcytėmis varto Rūkelis. Perskaitęs kokią mandresnę naujieną, būtinai ją "pasižymi" tokiu geltonu markeriu. O dar jis klauso "Žinių radijo", nes ten kalbančių ponų dikcija itin ramina, o grojaraščio įvairovė itin tinka augančiam organizmėliui. Su nerimu laukiu paauglystės, kai nori nenori teks pereiti prie "Power Hit Radio"...

Pasiskųsiu

Aš nekaip jaučiuosi, vakar vos nesudužau (pasakytų kakavos puodukas iš reklamos, jei tokią pamenat). Tai reiškia, kad šiandien man nelabai. Pirma, neišmiegojau savo tradicinių ir nepertraukiamų 8 valandų (kokia prabanga, sakytumėt), nes Mažasis Princas nusprendė, kad būtų smagu vidury nakties pažaisti. Ankstesnes porą naktų žaizdavom tik "ėjimą į tualetą": atsikeli, padedi žvėriui rasti kelią iki laikraščių, pusiau atmerktom akim žiūri, ar pataikė, pagiri, eini toliau miegot. O šianakt ne. Šiąnakt MES graužėm interneto laidą, lipom broliui ant galvos (kuris po ilgos kelionės norėjo pas sesę tik ramiai pernakvot), ėjom medžioti kiaulės ausies ir naikinom kiliminę dangą (aš pati ją sudoročiau, nes baisiai negražios spalvos, bet kadangi esu išauklėta, tai nieko tai dangai ir nedarau, lai bujoja). Kai galų gale padaužą apėmė miegas, mano galvoje jo neliko nė kąsnio. Nė kąsnelyčio...
O antra, esu visa sirguliuota. Pažeidžiau saugaus elgesio lauke taisykles ir kažkada nepasirišau šaliko. Va jums ir dovanėlė ant švenčių - raudona Rudolfo nosis (tiesa, dar ir su įdrėskimu nuo pilkojo dantukų) ir varpais spengianti galva...

Aš pakeliui namooo-o-o!

Nepaisant to, kad vežamas į naujus namus apdraskė mano pusbrolio veidą, buvo klaikiai mielas (iš pirmo žvilgsnio) ir pasirodė besąs baisiai dainingas (iš antro). Likęs be gaujos Rūkelis virkavo ir graudenosi ištisą dieną, bet mažo šuniuko mažą stresiuką aš suprantu. Ir antrą dieną supratau. Ir dar šiek tiek liko trečiai. Vėliau cypavo tik grauždamas kiaulės ausį (nepaaiškinama) ir negalėdamas įeiti į balkoną, kur savo valandos kantriai laukė džiovinti skrandukai. Ką jau ką, bet šis vilkiukas turi skonį - ir smirdančiam maisteliui, ir komfortui, nes pirmajam miegui pasirinko mano lovą. Štai tokia povyza jį ir pagavau.

Priešistorė

Kol aš kurpiu pirmąjį istorijos sakinį, šio blog'o kaltininkas tempia užuolaidos kraštą ir kėsinasi nuversti skalbinių pilną džiovyklą. Vėliau, matyt protestuodamas prieš technologinius žmonijos išradimus, kandžioja kompo laidą ir bando atplėšti mane nuo virtualiojo pasaulio. Nieko jam neišdegs.

Pradėkim iš pradžių. Rūkas Pilkasis Girios Dvasia - čekoslovakų vilkšunių padermės organizmėlis, kurį 2011 m. spalio 23 d. pasauliui padovanojo Laudaj (mama) ir Body (tėtis). Mama buvo protinga, o tėtis išdykęs, todėl gavosi kažkas panašaus į Jim'ą Carrey :D Dabar tas niekšelis, būdamas gražaus beveik dviejų mėnesių amžiaus, graužia linoleumo kraštą ir matyt tik retkarčiais beprisimena savo 2 broliukus ir 4 sesytes. Nuvogdama eksponuoju tamsiai pūkuotą gaują šeimyniniam guoly:

To be continued...