Miego pozicija ir charakteris

Klausimas išmintingiesiems kurmiams: ką apie šuns charakterį sako jo miegojimo pozos? Siūlome diskutuoti atsižvelgiant į sekančias nuotraukas :)))))

Zuikis drąsuolis

Ar matėte, koks puikus buvo šis vakaras? Saulutė šviečia, sniegelis po kojomis balutes palieka, jaunimėlis pro mašinų langus šūkauja. Tikras pavasaris. Ta proga ėjom su Atila pasaulio apžiūrėti. Kelias nuo mano namų iki pedagoginio žiedo užtruko pusvalandį, dar 10 min. ėjome aplink patį žiedą, žiūrėdami į puikią avariją viename jo gale ir braudamiesi požemine perėja kitame. Dar 10 min. kalbėjomės su įtakingu senyvu ponu (kurio svajonė yra šuo, bet realybė - darbas. O šeima - nežinia kur išsitaškiusi). Tą akimirką pagalvojau, kad Daiva turėtų man įduoti šūsnį veislyno vizitinių kortelių, kad tokie ponai galvą apie nebeegzistuojančią Čekoslovakiją kvaršintų jai :) Nesuprato didingu juodu paltu ir madingu šalikėliu pasidabinęs pilietis, kam mūsų vilkai skirti, norėjo išgauti prisipažinimą apie sukamą verslą iš šunų ar kitą pajamingą veiklą, bet atrodo jį nuvyliau. O dar Atila jam iš džiaugsmo rankon grybštelėjo. Vos suspėjau numesti sakinį apie vilkų būdą ir charakterį, o jis man jau sėkmės linki ir suka į šalį. Keisti tie pinigingi, galingi ir be šunų nelaimingi ponai... O paskui dar visą pusvalandį kopėm į kalną, pakeliui ant važiuojamosios dalies išmetę fotoaparatą ir vos vos jį pasiėmę.
Tiesa, šunis elgėsi neįtikėtinai gražiai, tik keliose vietose bandė užvilkti mane ant kalno, tuo vaizdeliu pamalonindamas pravažiuojančių mašinų keleivius. Nebijojo didelių autobusų, eismo triukšmo ir kitų grėsmingų faktorių. Aplojo tik pakelės kelmą ir vyriškį su kapišonu.
O štai čia trys velniškai greit pagautos pavasario išvakarių akimirkos :

Pilkoji sesutė Rei

Mes ją matėm! Pilkutę, energingą ir skaudžiai besibučiuojančią. Drąsią.

Pirmą kartą sesutę trumpam sutikom ant užšąlusio Šiaulių ežero. Rei Atilą pasveikino žaismingai, kaip tikrą seniai matytą gaujos narį ir iškart kibo jam į atlapus - draugiškas vilkiškas gestas :) Būdamas drūtesnis, maniškis pilkutę voliojo sniege ir palaimingai dūko, sutikęs bendraamžę. Praeiviai, lenkiantys mus užšąlusio ežero paklotu, tik kraipė galvomis. O Mauras, vaidinantis didelį ir svarbų viršininką, vis ėjo vaikams moralų skaityt. Matyt už tai, kad sniegą mindo :)

Pamenu, eidami dar radom žvejų paliktą užšąlusią eketę, kurią Atila prakrapštė ir kaišiojo ten savo letenas. Mažu tikrai žvejojo? Netoliese žuveles gaudę du narsuoliai taip ėmė ir pajuokavo: galėtų ir uodegą įkišt :) Bet neįkišo. Ir gerai, būtų užšąlus kaip tam nabagėliui iš pasakos.

O antrą kartą su Rei ir Mauru ilgesniam laikui pavyko išsmukti šeštadienį. Palikę didmiestį išrūkom Kurtuvėnų parko keliukų braidyt. Braidėm braidėm, sniegu aplipom, foto reportažiuką susukom. Siūlau pasigėrėt:

Visi sisioja visur!

Šių naktelį per naktelį, nemigau nemigau, du broliukus dobiliukus žiūrėjau žiūrėjau :) Vaizdas buvo puikus, daug geresnis nei Sankt Peterburgo baletas ant ledo: su komedijos, tragedijos ir dramos elementais, su kakučių ir sisiuko kvapu, su žaizdomis ir skausmu rankose. Statistiškai teisinga būtų išvesti tokią formulę: 3 dienos + 2 vilkai = -2 kg. Didesnių nuostolių lyg ir nebuvo, bet va patirties - neįkainojami prūdai :)

Atila su Gauriuku, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmąją dieną vienas nuo kito beveik nenulipo. Vartėsi kūliais ir trepsėjo visame bute, net ir į vonią bandė kartu susištabeliuoti. Mintyse jau dėliojau bemiegės nakties scenarijus ir jaučiausi kiek ignoruojama, bet tuo pačiu trigubai budresnė. Tik va Atila, reikalui prispyrus šiaip jau tvarkingai ieškantis laikraštukų, buvimo su broliu dienomis savo kraniuką liejo kur papuola, pamiršęs ką mokėjęs. Na ką, mano namai vėl kvepia, kas į svečius? :)

Vilkai reaguodavo tik į maistą ir pavadėlius, ir tai sukeldavo tik dar didesnį siutą. Tvarkingai išeiti pro duris, jas užrakinti ir žingsniuoti tiesia trajektorija buvo misija neįmanoma. Neduok die dar kokie žmonės kely pasitaikydavo - nors persiplėšk :) Taip aš supratau, kad mano kantrybė turi ribas :) Ir tos ribos labai nepalankios dviems peštukams :)))

Linksma buvo ir bandant du augintinius pavalgydinti. Čia jums ne du kūdikėlius iš sostukės atsilošus maitint :) Iš svetimo bliūdo maistas skanesnis, todėl vykdydavom mainų programą: kai tik dubenėlis baigdavo ištuštėti, o vilkai imdavo nerimąstingai žvalgytis, Atila bėgdavo lapnoti likučių Gauro vietoje, o pastarasis smukdavo į narvą pribaigti Atilos porcijos. Atrodo, toks apsikeitimas juos visapusiškai tenkindavo, nes procesas vyko kaip sviestu pateptas. Ir vilkas sotus, ir avis sveika, anot liaudies :)

Daug skausmingesnės reakcijos sulaukdavau prieš išeinant į darbą ir grįžtant. Daiva labai teisingai patarė abu mazgius palikti narve, už ką vienas atsidėkodavo spiegimu, o kitas - lojimu. Nepaisant šios ceremonijos namai likdavo savo vietoje, o mano nervų ląstelės turėdavo šansą mirti bent truputį vėliau :)

Šiaip jau Gauriukas naujoje vietoje jautėsi gerai ir drąsiai, tuo tarpu Atila ėmė demonstratyviai ant manęs pykti už naujo augintinio priėmimą į būrį: išleistas iš narvo ne džiaugdavosi, suskliaudęs ausis, kaip įprastai, o sukdavo ratus ir lodavo priekaištingu balseliu, neva "to dar betrūko, kodėl jis čia?!". Iš pradžių dar bandė vyti brolį šalin ir glaustytis pirmas, paskui gi pakeitė taktiką ir abejingai stebėjo Gaurui skirtus paglostymus. Žino, bjaurybė, kaip mane sugraudinti :)

O veiksmą naktį apsakyti galima trim žodžiais: miego buvo mažai. Pirma, kambaryje užgęsusi šviesa, mano didžiam nusivylimui, šunims neturėjo jokio raminančio poveikio. Tik grėsmę, kad bus išvartyta daugiau daiktų nei įprastai. Mano nevilties persisunkęs ir miego trokštantis balsas tik keletui sekundžių atsukdavo vilkų galvas su prierašu 'ką nors sakei?'. Kol jie patys nenuspręsdavo, jog laikas merkti akeles ir imdavo rinktis patogiausią vietą. Atila tradiciškai susisuko kojūgaly, Gauriukas tuo tarpu bandė visas galimybes aplink mano galvą. Supratęs, kad mintis prasta, nuėjo, berods, į savo guolį, pakeliui dantukais užkabindamas brolį ir vėl užsukdamas karuselę geroms 5 minutėms. Savo kantrybę pasodinau į vazoną ir vilkų dūkimą mintyse traktavau kaip saldžiausią lopšinę, kol galų gale mus visus tris pakirto miegas. Neilgam, iki kokių 5 ryto :)

Ir pabaigai - viena vienintelė iliustracija, mėgstu ją vadinti "brolių meile":

Vakaras

Žinau - tu niekur neišeisi

Iš mano neramių namų.

Žiedai nuvys ir vėlei skleisis.

Žinau - tu niekur neišeisi.

Abiems mums audros nebebaisios,

Mes nebebijom sutemų.

Ir tu jau niekur neišeisi

Iš mano neramių namų.

Baltadantė tetulė Atika

Į svečius pirmą kartą pasikvietėm mergaitę. Padykusi buvo: savo energija ir baltais holivudiniais dantukais taip suviliojo Atilą, kad tik jai apleidus mūsų namus, krito didvyris tarsi strėlės pašautas lovon ir nekilo lig ryto. O ir ryte dar kaip reikiant spyriojosi, laukan vedamas. Matyt sapnavo savo pirmąją meilę:)

Nelegalios vilkų kovos. Gauras vs. Atila

Be laimėtojų ir pralaimėjusių. Be kraujo ir žaizdų. Su daug veiksmo ir dulkių. Šeimininkams leidus :)

Atilos siaubimas Lietuvių kraštais

Duoti vardą šuniui reikia proto. Įdomu, kur buvo manasis, kai savo čeką pavadinau siautulingojo Hunų genties vado Atilos vardu. Vat ir turiu dabar dievo rykštę :))) Ta proga - prisiminkime, kaip ten buvo iš tikrųjų, anot metraštininkų.

"Dievo rykštė": trumpas, bet šiurpulingas pasakojimas apie Atilos kelionę skersai Europos

Atila su pasididžiavimu save vadino "Dievo Rykšte", nes jis buvo girdėjęs, jogei šitą vardą visa Europa jam buvo davusi (savo ciuckiui aš turbūt ne tik visa Europa, bet ir visas pasaulis). Jisai dar mėgdavo pridėti: "Aš esmi viso pasaulio kūjas." "Priešais mano žvilgsnį žvaigždės krinta ir žemė dreba" (tiksliau - bėgant dulkės kyla). Ir dar jis sakydavo : "Kur mano būriai perjoja, tenai žolė niekados nebeaugs!'' (kaip mėgstu sakyti aš - kur Atila pasisioja, ten...)

Drąsiai galima sakyti, kad tuomet apie Hunus ir jų vadą Atilą spėjo išgirsti ne tik visa Europa, bet ir Afrika. Gal tik tolimieji Amerindai už Atlančio (Amerikoje) apie juos negirdėjo (dar išgirs). Atila ''Dievo Rykštė" sudrebino visą civilizuotąjį pasaulį (sudrebino savo necivilizuotumu - vandenį laka iš tualeto).

Hunų žiauri išvaizda (čia jie apie grožį, tiesa?).

Nors mes nenorime sutikti su pasakomis apie Hunų atsiradimą iš raganų ir velnių (o kodėl ne? tam tikromis gyvenimo akimirkomis aš visai tam neprieštaraučiau), vienok turime sutikti su tuo, kad jie labai žiauriais atrodė (kur jūs matėt meiliai atrodantį vilką?), nes tame sutinka visi senovės rašytojai (o jie daug vilkų yra matę). Apie Hunus sakoma, kad jie tik viena jau savo išvaizda išgąsdindavo žmones, kurioje tik šalyje jų gaujos užtvindavo (nėr čia ko žmonėms vilkų takais vaikščiot).

Anot Jordanies, veidas Hunų buvęs išgąstingai murzinas (o, dievaži, neabejotina teisybė) ir labiaus panašus į sudiržusi mėsos gabalą (kaip pavadinsi - taip nepagadinsi), kuriame, užuot akių, yra dvi skylutės. Jų baisioje išžiuroje taip ir žibėjęs pasitikėjimas savimi ir drąsa (net spinduliuoja).

Kalba Hunų buvusi visai nepanaši į kitų žmonių kalbas (kur jau ten bus), — tai buvęs kokis tai laukiniškas kiauksėjimas (kaip pirštu tamsoj į akį).

Tai buvo žvėrys žmonių pavidale. Amen.