Pilkoji sesutė Rei

Mes ją matėm! Pilkutę, energingą ir skaudžiai besibučiuojančią. Drąsią.

Pirmą kartą sesutę trumpam sutikom ant užšąlusio Šiaulių ežero. Rei Atilą pasveikino žaismingai, kaip tikrą seniai matytą gaujos narį ir iškart kibo jam į atlapus - draugiškas vilkiškas gestas :) Būdamas drūtesnis, maniškis pilkutę voliojo sniege ir palaimingai dūko, sutikęs bendraamžę. Praeiviai, lenkiantys mus užšąlusio ežero paklotu, tik kraipė galvomis. O Mauras, vaidinantis didelį ir svarbų viršininką, vis ėjo vaikams moralų skaityt. Matyt už tai, kad sniegą mindo :)

Pamenu, eidami dar radom žvejų paliktą užšąlusią eketę, kurią Atila prakrapštė ir kaišiojo ten savo letenas. Mažu tikrai žvejojo? Netoliese žuveles gaudę du narsuoliai taip ėmė ir pajuokavo: galėtų ir uodegą įkišt :) Bet neįkišo. Ir gerai, būtų užšąlus kaip tam nabagėliui iš pasakos.

O antrą kartą su Rei ir Mauru ilgesniam laikui pavyko išsmukti šeštadienį. Palikę didmiestį išrūkom Kurtuvėnų parko keliukų braidyt. Braidėm braidėm, sniegu aplipom, foto reportažiuką susukom. Siūlau pasigėrėt: