Vilkiška statistika

Atėjo skaičiukų metas: matuosim, konstatuosim ir publikuosim :)

Svoris

2 mėn. - 7,3 kg
2,5 mėn. - 9 kg
3 mėn. (svėrė Vetoj) - 12 kg

Maisto normos: sausiako valgo kiek nori, bet dabartiniu metu (3 mėn.) telpa kažkur į 350-370 g. per dieną.

Ūgis proporcingas draugų kiekiui: kol kas su Rūkeliu mielai siaučia visos kiemo bolonkės, terjeriukai ir kiti mazgiai, tačiau ateities perspektyvos, ieškant panašaus stoto ir sudėjimo draugų, švelniai tariant, graudžios. Jau vien todėl, kad vilkelis mėgsta boksuotis (stojasi ant galinių letenų, priekines šveisdamas kitam į galvą) ir kąsti iš pasalų į būtinai silpniausias vietas :)))

Dantukų stiprumas

Matuojamas sunaikintų daiktų vienetais. Jau nukentėjo kėdė, interneto laidai (kaip tyčia dieną prieš įvedant internetą) ir kompiuterio klaviatūros mygtukas. Dabar sėdžiu ant žemės ir be skaičiaus "vienas" :) Amžiną jiems atilsį.

Mėgsta - nemėgsta

Pradžioj bijojo mašinos valytuvų, vaikų vežimėlių, tetų su maišeliais ir dulkių siurblio. Dabar gi siurblys jam kelia juoką, o man - paniką, kad bus sudoroti antgaliai ir šlangos. Mielai eina patikrinti sunkiasvorių mašinų detalių, o autobusą palydi ilgesingu žvilgsniu ir sėdėdamas (tikiuosi nerezga minčių kibti jam į padangą). Baisiai nori sveikintis su visais praeiviais, tačiau ne itin mėgsta būti glostomas (ypač kai rankos nuleidžiamos tiesiai virš galvos, pažeidžiant elementaraus apsiuostymo taisykles). Ir visada visada visada elgiasi kaip išbadėjęs: savo vilkiška nosim ieško ant žemės visokių gėrybių, kuriomis šeimininkė džiaugiasi akivaizdžiai mažiau. Kartą net bandė pavogti iš vaiko duonos maišelį. Graudu :))))

Moka - nemoka

Moka pasiprašyti į vonią, kai nori palakti tekančio vandenėlio. Žino, kur jo "namelis" (narvas) ir "vieta" (guolis), todėl visad, ko nors skanaus norėdamas, moka žaibiškai ten atsirasti. Dar moka duoti "labas", "sėdėti" ir "pas mane". Aikštelėje moka surasti mane pasislėpusią (bepigu, kai slėptis tinkami tik du objektai) ir jau bando lipti didžiąja kliūtimi į viršų (Semo įtaka). O ko Rūkelis nemoka.. tai viso kito! :)))

Vietoj pietų

Taip, aš nepietauju. Per pietus ganau savo vilką. Kuris net nenutuokia, kad per jį nei valgyt suspėju, nei su kolegėm kolegiškai pietų beišeinu. Ką jau ten bekalbėti apie kitų smulkesnių reikaliukų tvarkymą, kuriuos įprasti žmonės sugeba įveikti per keliasdešimt minučių. Mano mamai, kuri už viską labiau vertina mano socialinius ryšius ir baiminasi, kad neprarasčiau kontakto su kitais žmonėmis, šis faktas pasirodytų skaudus. Nuo pat pradžių ją gąsdino mintis, kad susidėjusi su šunimi, pamiršiu žmones :) Todėl jei skaitai šį įrašą, mama, žinok: susidėjusi su šunimi aš pažinau trigubai daugiau žmonių nei iki šiol! Ir daugelį iš jų sutiksiu vėl.

Ir kas gali būti geriau kūnui ir sielai, kai vietoj riebaus kepsnio pietums gauni dozę gryno oro ir pusvalandinį pabraidymą po pusnis, pakopinėjimą po kalnus ir krūvą gerų emocijų. Be to, tik pažiūrėkit, kaip auga šitas babaušis :)

Šiandien

Galiu pasakyt tik tiek, kad auginti vilką - tai auginti save. Praėjo tik mėnuo, bet nežinau, kokiais miškais klajočiau be jo. Taip, Rūkelis užknisa, Rūkelis elgiasi nesuprantamai, jis dominuoja ir kartais sisioja ant lovos, jis eina ne ten, kur aš jį vedu, jis džiaugiasi tuo, kuo aš niekada gyvenime nesidžiaugsiu. Bet dievaži, jis - vienintelis man pažįstamas padaras, kuris lipa į vonią vien tam, kad palaktų tekančio vandens. Jis kiša savo snukutį giliausiai į sniegą, kad užuostų mano nosiai nesuvokiamą kvapą (ir dėl to atrodo siaubingai juokingas), jis vienintelis vairuojant padeda galvą ant mano rankos ir visada visada žiūri tiesiai į akis - ar bartum jį, ar girtum. Jis savarankiškas ir nepriklausomas. Toks, koks niekad nebus kitas žmogus. Jam gera su dvikoju padaru, bet išgyventų ir be jo. Taip, vilko esybė - jam vienam suprantama. Džiaugiuosi būdama to dalimi. Kartais taip sakoma apie kates, bet manau, kad puikiai tinka ir čekoslovakui: ŽMOGUS, PRIKLAUSANTIS VILKUI.

Pasiganymai

Vakar su Brigita savo vilkus suleidom pasiganyt į uždarą aikštelę. Dūko, šėlo ir gainiojo vienas kitą, kasė duobes ir laipiojo aplūžusiomis kliūtimis  :) o tos, kurios nebuvo aplūžę, buvo išbandytos čia ir dabar: Semas mažiui pademonstravo, kaip sėkmingai reikia peršokti laaaaabai didelę kliūtį. Rūkelis buvo apšalęs :)

Naktinėjimai

Čekai turi begalinį poreikį viską veikti kartu, nesvarbu, ar tualete kakotum, ar grindis plautum, ar važiuotum iki draugų 5 minutėms. Šįvakar teko panaktinėti ir mums. Pirma pasivaikščiojom, o po to važiavom "reikalų". Du ypatingai sudominę objektai buvo degalinė (atsisėdo įdėmiau pažiūrėti benzino pylimo technikos) ir paprasti medžiai ant nepaprastai stataus kalniuko. Paskui cypavo, kad nežino kaip nulipt, kietuolis :D

 

Svečiuose - dėdė Semas

Kassavaitiniai Brigitos ir Semo apsilankymai labiausiai džiugina Rūkelį ir turbūt mažiausiai patinka pačiam Semui :) Mažasis kimba jam į žandus, tapšnoja veidą, kanda uodegon ir neleidžia nė pajudėt. Didysis vilkas tuo tarpu vaidina rimtą ir neprieinamą, savo poziciją aiškiai pagrįsdamas dantukų demonstravimu. Tik, rodos, vilkeliui tai netrukdo - paguli ant nugaros, patabaluoja lapcytėmis ir... trukt už vadžių, vėl nuo pradžių :)

Semas atitinkamais momentais bevelytų kaip reikiant iškaršti Rūkeliui kailį, ale nuo skausmingų auklėjimo darbų jį sulaiko Brigitos įspėjamieji signalai. Taip ir kenčia didžkis mažąjį teroristą, net ir žaisliuku beveik draugiškai pasidalindamas.

O kai pasiskiepysim, eisim aplankyt ir netoliese reziduojančio Rūkelio brolio - Gauro. Įdomu tada, kuris - kurį? :)

 

Rūkelis ruošiasi kariuomenei

Vieniems - šventiniai persivalgymo rūpesčiai, o gi kitiems - įnirtinga pasiruošimo karo tarnybai dalia.

Paskutinę senųjų 2011 metų dieną Rūkelis tvirtai pareiškė, kad užaugęs eis ginti tėvynės. Matavosi šalmą, kankino įsivaizduojamus priešus ant kalėdų eglutės ir tik retkarčiais nulūždavo budėjimo metu šalia mano pusbrolio. Abu nusprendėm, kad bus puikus karys: paprastas kaip balandis ir gudrus kaip gyvatė. P. Coelho žodžiais tariant :)