Šiandien

Galiu pasakyt tik tiek, kad auginti vilką - tai auginti save. Praėjo tik mėnuo, bet nežinau, kokiais miškais klajočiau be jo. Taip, Rūkelis užknisa, Rūkelis elgiasi nesuprantamai, jis dominuoja ir kartais sisioja ant lovos, jis eina ne ten, kur aš jį vedu, jis džiaugiasi tuo, kuo aš niekada gyvenime nesidžiaugsiu. Bet dievaži, jis - vienintelis man pažįstamas padaras, kuris lipa į vonią vien tam, kad palaktų tekančio vandens. Jis kiša savo snukutį giliausiai į sniegą, kad užuostų mano nosiai nesuvokiamą kvapą (ir dėl to atrodo siaubingai juokingas), jis vienintelis vairuojant padeda galvą ant mano rankos ir visada visada žiūri tiesiai į akis - ar bartum jį, ar girtum. Jis savarankiškas ir nepriklausomas. Toks, koks niekad nebus kitas žmogus. Jam gera su dvikoju padaru, bet išgyventų ir be jo. Taip, vilko esybė - jam vienam suprantama. Džiaugiuosi būdama to dalimi. Kartais taip sakoma apie kates, bet manau, kad puikiai tinka ir čekoslovakui: ŽMOGUS, PRIKLAUSANTIS VILKUI.