Vietoj pietų

Taip, aš nepietauju. Per pietus ganau savo vilką. Kuris net nenutuokia, kad per jį nei valgyt suspėju, nei su kolegėm kolegiškai pietų beišeinu. Ką jau ten bekalbėti apie kitų smulkesnių reikaliukų tvarkymą, kuriuos įprasti žmonės sugeba įveikti per keliasdešimt minučių. Mano mamai, kuri už viską labiau vertina mano socialinius ryšius ir baiminasi, kad neprarasčiau kontakto su kitais žmonėmis, šis faktas pasirodytų skaudus. Nuo pat pradžių ją gąsdino mintis, kad susidėjusi su šunimi, pamiršiu žmones :) Todėl jei skaitai šį įrašą, mama, žinok: susidėjusi su šunimi aš pažinau trigubai daugiau žmonių nei iki šiol! Ir daugelį iš jų sutiksiu vėl.

Ir kas gali būti geriau kūnui ir sielai, kai vietoj riebaus kepsnio pietums gauni dozę gryno oro ir pusvalandinį pabraidymą po pusnis, pakopinėjimą po kalnus ir krūvą gerų emocijų. Be to, tik pažiūrėkit, kaip auga šitas babaušis :)