Kalėdų naktį

"Kalėdų naktį tylią, tavęs vienos aš lauksiu... Už lango eglės žilos, danguj pabertas auksas..."

Žodžių iš dainos neišimsi, o va įdėti turbūt galima. Antrą Kalėdų dieną judant iš namų sostinėn, teko sustoti ir laukti brolio, kol atveš namuose pamirštus raktus nuo buto.Tūnojom mašinoje, o vietoj eglių pakelėj tarp Radviliškio ir Panevėžio stūksojo grūdų sandėliai ir pora drebulių. Taigi stovėjom su avariniu pusantros valandos ir laukėm. Laukėm ir iš to laukimo padarėm foto reportažą: miegantis vilkelis, žibančios tarsi girlianda mašinytės lemputės ir viena žvaigždė viename danguje. 

 

Su šventėmis, draugai!

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų! Lai dienos būna džiugios, mintys - ramios, darbai - prasmingi, o tikslai - aikštingi :)

Šventes su Rūkeliu leidžiame tėvų namuose - kur daug žmonių, kvapų ir.. naujų draugų. Jei su žmogais ir kvapais dar šiaip ne taip išėjo susidoroti įvairių gudrybių pagalba, tai su naujais pažįstamais akistata buvo daug skausmingesnė. Bo mūsų šaunusis Pūkis Baisuolis draugauti atsisakė iš gryno katiniško principo. Ir papūsk tu jam į uodegą.

Rūkelis kvepia mandarinais

Šiandien Rūkelis užsirovė ant citrusiukų - tų visų Kalėdinių mandarinukų ir apelsinukų. Daug pasakoti neverta, reikia pamatyti: 

 

 

Auklėjimas. 1 dalis.

Susirgau "mamos sindromu". Apėmė kelios didelės BAIMĖS ir daug mažulyčių BAIMYČIŲ dėl tinkamo elgesio su čekoslovaku. Jei būtumėt andriai mamontovai, man atsakytumėt, kad ko bijosi, tas ir bus. Bet jūs nesat, o aš visai rimtai. Ačiū die, sunkiu dresūros keliu mane už rankos ves puikioji Justina, bet štai kas mane dabar neramina:
1. Šuniukas dažnai kramto, tampo ir drasko tai, kas "nepriklauso". Sugebu jo dėmesį atitraukti vieną, du kartus, bet jei savo niokojimo objektu itin susidomėjęs, prie jo gali grįžti ir šimtą tūkstantąjį kartą. Ką daryt tada?? Nesinori bėgioti paskui nuolat rėkiant "negalima" ar nuolat čiupti už čiupros.

2. Žaidimų metu labai greit praranda susidomėjimą. Suprantu, kad dėmesį išlaikyti reiks dar mokyti, bet tik patampo skuduriuką, paprašau atiduoti, ir paskui nebenori imt. Ar dėl to, kad paprašau atiduot? Gal leisti daugiau jam jį patampyt. Bet tada dažniausiai bėga su juo nuo manęs ir vienas atsigulęs doroja.

3. Kai kandžioja rankas ar tampo už rankovių, kelnių ir pan., darau skaudžiai, tada nustoja, būna nepatenkintas ir dažnai supykęs ima įnirtingai kandžioti ką nors šalia - užtiesaliuką, kiliminę dangą ar net savo koją. Taip ir turi būti, nekreipti dėmesio, ar čia kažkas negerai?

Kol kas bėdų dėstymo užteks. Labiausiai džiaugiuosi, kad dėl buvimo narve matyt problemos didelės nebus. Vienas likęs šedevrų palieka vis mažiau, kenčia nepridaręs "mažų ir didelių reikalų" ir nusilengvina lauke, vadinasi kantrybės mokosi. O kitus klausimus išspręsim su laiku. Tikiuos :)

Narvo gniaužtuose

Ne paslaptis, kad laikau Rūkelį narve. Vardan tautos ir aplinkinių gerovės. Tauta iš gretimų butų dar nesiskundė, o aplinkai, kaip patys matote, žala minimali. 2:0 žmonių naudai.

Tenka pastebėti, kad mano naujasis bičiulis yra baisiai "prie meno", nes grįžusi narve randu vis kitokią daiktų kompoziciją. Antrosios dienos narvo vaizdelį vadinu "centru". Pagrindinė šio kūrinio idėja - išlaisvinti narvo pakraščius, atskleidžiant nežemišką ir pakylėjantį grotelių ir linoleumo grožį, kuris įkvėptų net ir visko mačiusią Žemaitę. Tiksliai nežinau, ką ji rašė savo apysakoje "Sučiuptas velnias", bet aš neabejotinai turiu savo versiją.

O šit kaip atrodo išsilaisvinęs didysis menininininininkas:

Prašome pastebėti, koks puikiai išsilavinęs bus šis jaunuolis - kadangi turim "blatą" vienoj laikraštinėj įmonėj, skaitom pačius rimčiausius leidinius. Šeimininkė spaudiniais mėgaujasi prie rytinio arbatos puodelio, o dienos ir vakaro metu juos savo lepcytėmis varto Rūkelis. Perskaitęs kokią mandresnę naujieną, būtinai ją "pasižymi" tokiu geltonu markeriu. O dar jis klauso "Žinių radijo", nes ten kalbančių ponų dikcija itin ramina, o grojaraščio įvairovė itin tinka augančiam organizmėliui. Su nerimu laukiu paauglystės, kai nori nenori teks pereiti prie "Power Hit Radio"...

Pasiskųsiu

Aš nekaip jaučiuosi, vakar vos nesudužau (pasakytų kakavos puodukas iš reklamos, jei tokią pamenat). Tai reiškia, kad šiandien man nelabai. Pirma, neišmiegojau savo tradicinių ir nepertraukiamų 8 valandų (kokia prabanga, sakytumėt), nes Mažasis Princas nusprendė, kad būtų smagu vidury nakties pažaisti. Ankstesnes porą naktų žaizdavom tik "ėjimą į tualetą": atsikeli, padedi žvėriui rasti kelią iki laikraščių, pusiau atmerktom akim žiūri, ar pataikė, pagiri, eini toliau miegot. O šianakt ne. Šiąnakt MES graužėm interneto laidą, lipom broliui ant galvos (kuris po ilgos kelionės norėjo pas sesę tik ramiai pernakvot), ėjom medžioti kiaulės ausies ir naikinom kiliminę dangą (aš pati ją sudoročiau, nes baisiai negražios spalvos, bet kadangi esu išauklėta, tai nieko tai dangai ir nedarau, lai bujoja). Kai galų gale padaužą apėmė miegas, mano galvoje jo neliko nė kąsnio. Nė kąsnelyčio...
O antra, esu visa sirguliuota. Pažeidžiau saugaus elgesio lauke taisykles ir kažkada nepasirišau šaliko. Va jums ir dovanėlė ant švenčių - raudona Rudolfo nosis (tiesa, dar ir su įdrėskimu nuo pilkojo dantukų) ir varpais spengianti galva...

Aš pakeliui namooo-o-o!

Nepaisant to, kad vežamas į naujus namus apdraskė mano pusbrolio veidą, buvo klaikiai mielas (iš pirmo žvilgsnio) ir pasirodė besąs baisiai dainingas (iš antro). Likęs be gaujos Rūkelis virkavo ir graudenosi ištisą dieną, bet mažo šuniuko mažą stresiuką aš suprantu. Ir antrą dieną supratau. Ir dar šiek tiek liko trečiai. Vėliau cypavo tik grauždamas kiaulės ausį (nepaaiškinama) ir negalėdamas įeiti į balkoną, kur savo valandos kantriai laukė džiovinti skrandukai. Ką jau ką, bet šis vilkiukas turi skonį - ir smirdančiam maisteliui, ir komfortui, nes pirmajam miegui pasirinko mano lovą. Štai tokia povyza jį ir pagavau.

Priešistorė

Kol aš kurpiu pirmąjį istorijos sakinį, šio blog'o kaltininkas tempia užuolaidos kraštą ir kėsinasi nuversti skalbinių pilną džiovyklą. Vėliau, matyt protestuodamas prieš technologinius žmonijos išradimus, kandžioja kompo laidą ir bando atplėšti mane nuo virtualiojo pasaulio. Nieko jam neišdegs.

Pradėkim iš pradžių. Rūkas Pilkasis Girios Dvasia - čekoslovakų vilkšunių padermės organizmėlis, kurį 2011 m. spalio 23 d. pasauliui padovanojo Laudaj (mama) ir Body (tėtis). Mama buvo protinga, o tėtis išdykęs, todėl gavosi kažkas panašaus į Jim'ą Carrey :D Dabar tas niekšelis, būdamas gražaus beveik dviejų mėnesių amžiaus, graužia linoleumo kraštą ir matyt tik retkarčiais beprisimena savo 2 broliukus ir 4 sesytes. Nuvogdama eksponuoju tamsiai pūkuotą gaują šeimyniniam guoly:

To be continued...