Susirgau "mamos sindromu". Apėmė kelios didelės BAIMĖS ir daug mažulyčių BAIMYČIŲ dėl tinkamo elgesio su čekoslovaku. Jei būtumėt andriai mamontovai, man atsakytumėt, kad ko bijosi, tas ir bus. Bet jūs nesat, o aš visai rimtai. Ačiū die, sunkiu dresūros keliu mane už rankos ves puikioji Justina, bet štai kas mane dabar neramina:
1. Šuniukas dažnai kramto, tampo ir drasko tai, kas "nepriklauso". Sugebu jo dėmesį atitraukti vieną, du kartus, bet jei savo niokojimo objektu itin susidomėjęs, prie jo gali grįžti ir šimtą tūkstantąjį kartą. Ką daryt tada?? Nesinori bėgioti paskui nuolat rėkiant "negalima" ar nuolat čiupti už čiupros.
2. Žaidimų metu labai greit praranda susidomėjimą. Suprantu, kad dėmesį išlaikyti reiks dar mokyti, bet tik patampo skuduriuką, paprašau atiduoti, ir paskui nebenori imt. Ar dėl to, kad paprašau atiduot? Gal leisti daugiau jam jį patampyt. Bet tada dažniausiai bėga su juo nuo manęs ir vienas atsigulęs doroja.
3. Kai kandžioja rankas ar tampo už rankovių, kelnių ir pan., darau skaudžiai, tada nustoja, būna nepatenkintas ir dažnai supykęs ima įnirtingai kandžioti ką nors šalia - užtiesaliuką, kiliminę dangą ar net savo koją. Taip ir turi būti, nekreipti dėmesio, ar čia kažkas negerai?
Kol kas bėdų dėstymo užteks. Labiausiai džiaugiuosi, kad dėl buvimo narve matyt problemos didelės nebus. Vienas likęs šedevrų palieka vis mažiau, kenčia nepridaręs "mažų ir didelių reikalų" ir nusilengvina lauke, vadinasi kantrybės mokosi. O kitus klausimus išspręsim su laiku. Tikiuos :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą