Tegul kraujas liejasi laisvai

Jautrioms sieloms ir čekų neauginantiems - skaityti nerekomenduojama :)

Vaizdas virtuvėj:

Kraujas - mano. Iš nosies. Nuo sukilusio spaudimo, kai pjovėmės su šuniu dėl kaulo. Iš tiesų tai pjovėmės dėl vietos po saule, bet koks skirtumas. Pasiduodi arba laimi. Todėl net ir lašant tam karštam raudonam skysčiui ant grindų ir šuns snukio, negalėjau atsitraukti. Gražiai pradėjus, neišvengiamai bjauriai teko pabaigti. Ir viskas todėl, kad grįžus po fantastiškai įtemptos, bet džiugiai prasmingos dienos Šiaulių parodoje, kurioje gavome best baby apdovanojimą, žvėris nusprendė parodyt ragučius.

Ar pervargęs, ar nedavalgęs, ar šiaip per daug savimi pasitikintis padaras, patupdytas į narvą ir gavęs kaulą, einant pro šalį ėmė įnirtingai gąsdinti urzgimu ir dantų šiepimu. Kas yra eilinis mažiuko šuniuko demonstratyvus bambėjimas žino kiekvienas čekų augintojas - burbuliuoja jie daug ir dažnai. Bet šįkart visu kūnu jaučiau, kad yra kitaip. Praeiti nebegalėjau, nes susidūrus žvilgsniams kontakto praradimas man asmeniškai reiškė pralaimėjimą. Gąsdini - vadinasi aš gąsdinsiu atgal. Priėjau, pritūpiau ir ramiai paprašiau atiduoti tą seilėtą, mėsingą ir šviežią gyvulio šlaunį. Urzgė ir kando. O tada...

Už kupros ir dantyse tabaluojant šios dramatiškos scenos kaltininkui, išsitempiau šunį ant virtuvės grindų, kur guli patiesti laikraštukai. Šuo nepasiduoda ir rėžia man visą moralą atgal, pilnai iššieptais nasrais ir kriokimu. Tokio pavyzdingo dantukų rodymo pavydėtų bet kas. Riaumoju atgal, trauktis nežadu. Balsas kimsta, jaučiu kaip skauda gerklę, bet ir toliau abu kandžiojamės...

Štai šioje vietoje ir pasipila kraujas - iš mano nosies, tiesiai ant šuns. Kol tai suvokiu ir šiek tiek pakreipiu galvą, ant Atilos nubyra keli dideli lašai. Šuo pasiduoda, guli nugalėtas ir laukia. Riaumoju ir vis dar žiūrėdama į akis paleidžiu, o jis bėgti nė neketina - tik stebi ir laukia... Demonstratyviai nusinešu kaulą į jo narvą ir imituoju graužimą. Net pati nesuprantu, kodėl taip sugalvojau. Šuo tebeguli apsuptas kraujo lašų, o aš paslepiu kaulą ir pagaliau išsitiesiu. Nė nežinau, kaip pavadinti viską, kas vyko po to. Jis kažkada atsistojo, aš išėjau iš kambario išsilaižyti karo žaizdų. Kur kas vėliau graužė tą patį kaulą iš mano rankų, prieš tai letena nusivalęs kraują nuo nosies, bet šįkart nė vienas nepratarėm nė žodžio. Galų gale palikau jį narve su tuo nelemtu maistu, kainavusiu man gerklę, porą laikraščių ir neįsivaizduojamu santykiu po to. Šiąnakt miegoti eisim atskirai :) O kaip bus ryte, laikas parodys....

Kuo būsi užaugęs?

Šiandieninė žinutė iš tėčio, tiesiog negaliu nepasidalinti, kai sprendžiamas mano šuns likimas: "Kaip šuniukas? Mokyklą surask, tegul būna pėdsekys" :)))))))

NUSPRĘSTA! :)))

Šimtas zuikių susirinko...

Net visa girelė linko :) O iš tiesų - pasitaikė reta proga savo namuose pasidžiaugti net 4 vilkais. Ir ne bet kokiais, o lenkiškais. Geri buvo, draugiški ir kultūringi. Išskyrus tą patį mažiausią ir nagliausią, kuris privertė dar kartą išsiskalbti, išsiplauti ir išsišluoti :) Atila didele kompanija buvo patenkintas labiausiai ir baisiausiai liūdėjo, kai teko išsiskirti. Gauja yra gauja - nesvarbu, kiek jų, kur jie susitinka ir ką kartu veikia - vis tiek šventas ir solidarizuojantis reikalas.

Bandymas

Šit pabandysiu įkelti trumpą šiandienos filmuką apie brolių šaunuolių - Atilos ir Gauro - bei dėdės Semo vakarinį pasivaikščiojimą.

Šuniukas vėmaliukuose

Visą kelią namo, tempdama Atilą, išsivoliojusį kažkieno pietų likučiuose, galvojau kaip gi reiks pavadinti šį įrašą. Nieko geresnio, kaip matot, nepavyko išstenėti :) Pirmą kartą patyriau laimę iš taip arti susipažinti su skrandžio turinio spalva ir kvapu ant savo šuns, ir buvau dėkinga 2000 graikų dievų, kad pati nespėjau pavakarieniaut :) Beveik smagiai surengiau Atilai grūdinimosi pamokėlę ir iš dūšios pavoliojau sniege, su siaubu galvodama apie panašią situaciją vasarą, kur ir kvapai tirštesni būna, ir balos ne ant kiekvieno kampo mėtosi, kad apsiplaut :) Šiaip ar taip, bėda viena nevaikšto, ir mano šuo, vis dar nebūdamas mediciniškai sterilus, sugebėjo grįžęs namo dar ir džiaugsmingai prasinešti pro švarią patalynę... Miegojom apgaubti beveik dieviškos auros :)))

Juokinga

Vilkelis ką tik nuo džiovyklės nuvogė mano maikutę ir pasimėgaudamas ją voliojo po savim. Atsisukau pažiūrėt ką jis taip tyliai veikia, ir pamačiau tą nerealų vaizdą, kaip apsivertęs ant nugaros maikute mėgaujasi :))) net pyktis išgaravo  :)))

Pilnatis

Trauk ją devynios tą pilnatį: telefonas atsisakė būti liečiamas (skambučius tik priimu, sms'ų nei perskaitau, nei atrašau), netyčia ištryniau dideliausią komentarą wolfdog'e ir galiausiai susipykau su vilku. Svečiuose, kai ne tik naglai užsilipo ant stalo, bet ir čiupo apelsiną visiems matant. Įspėjantis tonas apie sveikatai pavojingą elgesį vilkelio nedomino - ėjo 'do pabedy do kanca' kaip rusai sako :) O kadangi kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, gavo kailin. Pradžioje cypavo, paskui susierzinęs bandė atsikalbinėti, grasindamas savo vaikišku neva 'kąsiu', už ką gavo vėl. Galiausiai suskliaudęs ausis ir panarinęs akis laukė, kol atsitrauksiu ir, kaip jūs manot, trukt už vadžių, vėl nuo pradžių. Neįmanoma. Kiek kartų sakyta, kiek kartų vyta nuo stalo ar čiupta už kupros - po sekundės asociacijų grandinė nutrūkdavo kaip styga.

Apleidom patalpas, nes esu girdėjus, kad grynas oras atgaivina smegenis, o kantrybės taurė ir taip šiandien labai sklidina pasitaikė. Iš tiesų blogiausia ne tai, kad teko pasiaiškinti su žvėrium akis į akį (iki kraštutinumų kol kas nebuvom priėję), bet tai, kad sunku neprarasti kantrybės ir mąstyti blaiviu protu, kai šuo elgiasi pagal blogiausią scenarijų. Pykčio valdymo seminaras šiandien būtų kaip reikiant pravertęs :) Šit ir nežinau, ar čia pilnatis su savo vibracijomis, ar tiesiog aplinkybės ir situacija kalta. Žmonės mėnulio aktyvumo fazėje venas pjaunasi, chuliganizmu užsiima, kvailus klausimus užduoda ar pykčio nelaiko, bet kad šunims taip... Tampė mane pakeliui namo, ėjo būtinai priešinga trajektorija nei aš ir spyriojosi. Kaip kokia ožka. Pykstu :)