Šuniukas vėmaliukuose

Visą kelią namo, tempdama Atilą, išsivoliojusį kažkieno pietų likučiuose, galvojau kaip gi reiks pavadinti šį įrašą. Nieko geresnio, kaip matot, nepavyko išstenėti :) Pirmą kartą patyriau laimę iš taip arti susipažinti su skrandžio turinio spalva ir kvapu ant savo šuns, ir buvau dėkinga 2000 graikų dievų, kad pati nespėjau pavakarieniaut :) Beveik smagiai surengiau Atilai grūdinimosi pamokėlę ir iš dūšios pavoliojau sniege, su siaubu galvodama apie panašią situaciją vasarą, kur ir kvapai tirštesni būna, ir balos ne ant kiekvieno kampo mėtosi, kad apsiplaut :) Šiaip ar taip, bėda viena nevaikšto, ir mano šuo, vis dar nebūdamas mediciniškai sterilus, sugebėjo grįžęs namo dar ir džiaugsmingai prasinešti pro švarią patalynę... Miegojom apgaubti beveik dieviškos auros :)))