Tegul kraujas liejasi laisvai

Jautrioms sieloms ir čekų neauginantiems - skaityti nerekomenduojama :)

Vaizdas virtuvėj:

Kraujas - mano. Iš nosies. Nuo sukilusio spaudimo, kai pjovėmės su šuniu dėl kaulo. Iš tiesų tai pjovėmės dėl vietos po saule, bet koks skirtumas. Pasiduodi arba laimi. Todėl net ir lašant tam karštam raudonam skysčiui ant grindų ir šuns snukio, negalėjau atsitraukti. Gražiai pradėjus, neišvengiamai bjauriai teko pabaigti. Ir viskas todėl, kad grįžus po fantastiškai įtemptos, bet džiugiai prasmingos dienos Šiaulių parodoje, kurioje gavome best baby apdovanojimą, žvėris nusprendė parodyt ragučius.

Ar pervargęs, ar nedavalgęs, ar šiaip per daug savimi pasitikintis padaras, patupdytas į narvą ir gavęs kaulą, einant pro šalį ėmė įnirtingai gąsdinti urzgimu ir dantų šiepimu. Kas yra eilinis mažiuko šuniuko demonstratyvus bambėjimas žino kiekvienas čekų augintojas - burbuliuoja jie daug ir dažnai. Bet šįkart visu kūnu jaučiau, kad yra kitaip. Praeiti nebegalėjau, nes susidūrus žvilgsniams kontakto praradimas man asmeniškai reiškė pralaimėjimą. Gąsdini - vadinasi aš gąsdinsiu atgal. Priėjau, pritūpiau ir ramiai paprašiau atiduoti tą seilėtą, mėsingą ir šviežią gyvulio šlaunį. Urzgė ir kando. O tada...

Už kupros ir dantyse tabaluojant šios dramatiškos scenos kaltininkui, išsitempiau šunį ant virtuvės grindų, kur guli patiesti laikraštukai. Šuo nepasiduoda ir rėžia man visą moralą atgal, pilnai iššieptais nasrais ir kriokimu. Tokio pavyzdingo dantukų rodymo pavydėtų bet kas. Riaumoju atgal, trauktis nežadu. Balsas kimsta, jaučiu kaip skauda gerklę, bet ir toliau abu kandžiojamės...

Štai šioje vietoje ir pasipila kraujas - iš mano nosies, tiesiai ant šuns. Kol tai suvokiu ir šiek tiek pakreipiu galvą, ant Atilos nubyra keli dideli lašai. Šuo pasiduoda, guli nugalėtas ir laukia. Riaumoju ir vis dar žiūrėdama į akis paleidžiu, o jis bėgti nė neketina - tik stebi ir laukia... Demonstratyviai nusinešu kaulą į jo narvą ir imituoju graužimą. Net pati nesuprantu, kodėl taip sugalvojau. Šuo tebeguli apsuptas kraujo lašų, o aš paslepiu kaulą ir pagaliau išsitiesiu. Nė nežinau, kaip pavadinti viską, kas vyko po to. Jis kažkada atsistojo, aš išėjau iš kambario išsilaižyti karo žaizdų. Kur kas vėliau graužė tą patį kaulą iš mano rankų, prieš tai letena nusivalęs kraują nuo nosies, bet šįkart nė vienas nepratarėm nė žodžio. Galų gale palikau jį narve su tuo nelemtu maistu, kainavusiu man gerklę, porą laikraščių ir neįsivaizduojamu santykiu po to. Šiąnakt miegoti eisim atskirai :) O kaip bus ryte, laikas parodys....