Tegul kraujas liejasi laisvai

Jautrioms sieloms ir čekų neauginantiems - skaityti nerekomenduojama :)

Vaizdas virtuvėj:

Kraujas - mano. Iš nosies. Nuo sukilusio spaudimo, kai pjovėmės su šuniu dėl kaulo. Iš tiesų tai pjovėmės dėl vietos po saule, bet koks skirtumas. Pasiduodi arba laimi. Todėl net ir lašant tam karštam raudonam skysčiui ant grindų ir šuns snukio, negalėjau atsitraukti. Gražiai pradėjus, neišvengiamai bjauriai teko pabaigti. Ir viskas todėl, kad grįžus po fantastiškai įtemptos, bet džiugiai prasmingos dienos Šiaulių parodoje, kurioje gavome best baby apdovanojimą, žvėris nusprendė parodyt ragučius.

Ar pervargęs, ar nedavalgęs, ar šiaip per daug savimi pasitikintis padaras, patupdytas į narvą ir gavęs kaulą, einant pro šalį ėmė įnirtingai gąsdinti urzgimu ir dantų šiepimu. Kas yra eilinis mažiuko šuniuko demonstratyvus bambėjimas žino kiekvienas čekų augintojas - burbuliuoja jie daug ir dažnai. Bet šįkart visu kūnu jaučiau, kad yra kitaip. Praeiti nebegalėjau, nes susidūrus žvilgsniams kontakto praradimas man asmeniškai reiškė pralaimėjimą. Gąsdini - vadinasi aš gąsdinsiu atgal. Priėjau, pritūpiau ir ramiai paprašiau atiduoti tą seilėtą, mėsingą ir šviežią gyvulio šlaunį. Urzgė ir kando. O tada...

Už kupros ir dantyse tabaluojant šios dramatiškos scenos kaltininkui, išsitempiau šunį ant virtuvės grindų, kur guli patiesti laikraštukai. Šuo nepasiduoda ir rėžia man visą moralą atgal, pilnai iššieptais nasrais ir kriokimu. Tokio pavyzdingo dantukų rodymo pavydėtų bet kas. Riaumoju atgal, trauktis nežadu. Balsas kimsta, jaučiu kaip skauda gerklę, bet ir toliau abu kandžiojamės...

Štai šioje vietoje ir pasipila kraujas - iš mano nosies, tiesiai ant šuns. Kol tai suvokiu ir šiek tiek pakreipiu galvą, ant Atilos nubyra keli dideli lašai. Šuo pasiduoda, guli nugalėtas ir laukia. Riaumoju ir vis dar žiūrėdama į akis paleidžiu, o jis bėgti nė neketina - tik stebi ir laukia... Demonstratyviai nusinešu kaulą į jo narvą ir imituoju graužimą. Net pati nesuprantu, kodėl taip sugalvojau. Šuo tebeguli apsuptas kraujo lašų, o aš paslepiu kaulą ir pagaliau išsitiesiu. Nė nežinau, kaip pavadinti viską, kas vyko po to. Jis kažkada atsistojo, aš išėjau iš kambario išsilaižyti karo žaizdų. Kur kas vėliau graužė tą patį kaulą iš mano rankų, prieš tai letena nusivalęs kraują nuo nosies, bet šįkart nė vienas nepratarėm nė žodžio. Galų gale palikau jį narve su tuo nelemtu maistu, kainavusiu man gerklę, porą laikraščių ir neįsivaizduojamu santykiu po to. Šiąnakt miegoti eisim atskirai :) O kaip bus ryte, laikas parodys....

Kuo būsi užaugęs?

Šiandieninė žinutė iš tėčio, tiesiog negaliu nepasidalinti, kai sprendžiamas mano šuns likimas: "Kaip šuniukas? Mokyklą surask, tegul būna pėdsekys" :)))))))

NUSPRĘSTA! :)))

Šimtas zuikių susirinko...

Net visa girelė linko :) O iš tiesų - pasitaikė reta proga savo namuose pasidžiaugti net 4 vilkais. Ir ne bet kokiais, o lenkiškais. Geri buvo, draugiški ir kultūringi. Išskyrus tą patį mažiausią ir nagliausią, kuris privertė dar kartą išsiskalbti, išsiplauti ir išsišluoti :) Atila didele kompanija buvo patenkintas labiausiai ir baisiausiai liūdėjo, kai teko išsiskirti. Gauja yra gauja - nesvarbu, kiek jų, kur jie susitinka ir ką kartu veikia - vis tiek šventas ir solidarizuojantis reikalas.

Bandymas

Šit pabandysiu įkelti trumpą šiandienos filmuką apie brolių šaunuolių - Atilos ir Gauro - bei dėdės Semo vakarinį pasivaikščiojimą.

Šuniukas vėmaliukuose

Visą kelią namo, tempdama Atilą, išsivoliojusį kažkieno pietų likučiuose, galvojau kaip gi reiks pavadinti šį įrašą. Nieko geresnio, kaip matot, nepavyko išstenėti :) Pirmą kartą patyriau laimę iš taip arti susipažinti su skrandžio turinio spalva ir kvapu ant savo šuns, ir buvau dėkinga 2000 graikų dievų, kad pati nespėjau pavakarieniaut :) Beveik smagiai surengiau Atilai grūdinimosi pamokėlę ir iš dūšios pavoliojau sniege, su siaubu galvodama apie panašią situaciją vasarą, kur ir kvapai tirštesni būna, ir balos ne ant kiekvieno kampo mėtosi, kad apsiplaut :) Šiaip ar taip, bėda viena nevaikšto, ir mano šuo, vis dar nebūdamas mediciniškai sterilus, sugebėjo grįžęs namo dar ir džiaugsmingai prasinešti pro švarią patalynę... Miegojom apgaubti beveik dieviškos auros :)))

Juokinga

Vilkelis ką tik nuo džiovyklės nuvogė mano maikutę ir pasimėgaudamas ją voliojo po savim. Atsisukau pažiūrėt ką jis taip tyliai veikia, ir pamačiau tą nerealų vaizdą, kaip apsivertęs ant nugaros maikute mėgaujasi :))) net pyktis išgaravo  :)))

Pilnatis

Trauk ją devynios tą pilnatį: telefonas atsisakė būti liečiamas (skambučius tik priimu, sms'ų nei perskaitau, nei atrašau), netyčia ištryniau dideliausią komentarą wolfdog'e ir galiausiai susipykau su vilku. Svečiuose, kai ne tik naglai užsilipo ant stalo, bet ir čiupo apelsiną visiems matant. Įspėjantis tonas apie sveikatai pavojingą elgesį vilkelio nedomino - ėjo 'do pabedy do kanca' kaip rusai sako :) O kadangi kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, gavo kailin. Pradžioje cypavo, paskui susierzinęs bandė atsikalbinėti, grasindamas savo vaikišku neva 'kąsiu', už ką gavo vėl. Galiausiai suskliaudęs ausis ir panarinęs akis laukė, kol atsitrauksiu ir, kaip jūs manot, trukt už vadžių, vėl nuo pradžių. Neįmanoma. Kiek kartų sakyta, kiek kartų vyta nuo stalo ar čiupta už kupros - po sekundės asociacijų grandinė nutrūkdavo kaip styga.

Apleidom patalpas, nes esu girdėjus, kad grynas oras atgaivina smegenis, o kantrybės taurė ir taip šiandien labai sklidina pasitaikė. Iš tiesų blogiausia ne tai, kad teko pasiaiškinti su žvėrium akis į akį (iki kraštutinumų kol kas nebuvom priėję), bet tai, kad sunku neprarasti kantrybės ir mąstyti blaiviu protu, kai šuo elgiasi pagal blogiausią scenarijų. Pykčio valdymo seminaras šiandien būtų kaip reikiant pravertęs :) Šit ir nežinau, ar čia pilnatis su savo vibracijomis, ar tiesiog aplinkybės ir situacija kalta. Žmonės mėnulio aktyvumo fazėje venas pjaunasi, chuliganizmu užsiima, kvailus klausimus užduoda ar pykčio nelaiko, bet kad šunims taip... Tampė mane pakeliui namo, ėjo būtinai priešinga trajektorija nei aš ir spyriojosi. Kaip kokia ožka. Pykstu :)

Miego pozicija ir charakteris

Klausimas išmintingiesiems kurmiams: ką apie šuns charakterį sako jo miegojimo pozos? Siūlome diskutuoti atsižvelgiant į sekančias nuotraukas :)))))

Zuikis drąsuolis

Ar matėte, koks puikus buvo šis vakaras? Saulutė šviečia, sniegelis po kojomis balutes palieka, jaunimėlis pro mašinų langus šūkauja. Tikras pavasaris. Ta proga ėjom su Atila pasaulio apžiūrėti. Kelias nuo mano namų iki pedagoginio žiedo užtruko pusvalandį, dar 10 min. ėjome aplink patį žiedą, žiūrėdami į puikią avariją viename jo gale ir braudamiesi požemine perėja kitame. Dar 10 min. kalbėjomės su įtakingu senyvu ponu (kurio svajonė yra šuo, bet realybė - darbas. O šeima - nežinia kur išsitaškiusi). Tą akimirką pagalvojau, kad Daiva turėtų man įduoti šūsnį veislyno vizitinių kortelių, kad tokie ponai galvą apie nebeegzistuojančią Čekoslovakiją kvaršintų jai :) Nesuprato didingu juodu paltu ir madingu šalikėliu pasidabinęs pilietis, kam mūsų vilkai skirti, norėjo išgauti prisipažinimą apie sukamą verslą iš šunų ar kitą pajamingą veiklą, bet atrodo jį nuvyliau. O dar Atila jam iš džiaugsmo rankon grybštelėjo. Vos suspėjau numesti sakinį apie vilkų būdą ir charakterį, o jis man jau sėkmės linki ir suka į šalį. Keisti tie pinigingi, galingi ir be šunų nelaimingi ponai... O paskui dar visą pusvalandį kopėm į kalną, pakeliui ant važiuojamosios dalies išmetę fotoaparatą ir vos vos jį pasiėmę.
Tiesa, šunis elgėsi neįtikėtinai gražiai, tik keliose vietose bandė užvilkti mane ant kalno, tuo vaizdeliu pamalonindamas pravažiuojančių mašinų keleivius. Nebijojo didelių autobusų, eismo triukšmo ir kitų grėsmingų faktorių. Aplojo tik pakelės kelmą ir vyriškį su kapišonu.
O štai čia trys velniškai greit pagautos pavasario išvakarių akimirkos :

Pilkoji sesutė Rei

Mes ją matėm! Pilkutę, energingą ir skaudžiai besibučiuojančią. Drąsią.

Pirmą kartą sesutę trumpam sutikom ant užšąlusio Šiaulių ežero. Rei Atilą pasveikino žaismingai, kaip tikrą seniai matytą gaujos narį ir iškart kibo jam į atlapus - draugiškas vilkiškas gestas :) Būdamas drūtesnis, maniškis pilkutę voliojo sniege ir palaimingai dūko, sutikęs bendraamžę. Praeiviai, lenkiantys mus užšąlusio ežero paklotu, tik kraipė galvomis. O Mauras, vaidinantis didelį ir svarbų viršininką, vis ėjo vaikams moralų skaityt. Matyt už tai, kad sniegą mindo :)

Pamenu, eidami dar radom žvejų paliktą užšąlusią eketę, kurią Atila prakrapštė ir kaišiojo ten savo letenas. Mažu tikrai žvejojo? Netoliese žuveles gaudę du narsuoliai taip ėmė ir pajuokavo: galėtų ir uodegą įkišt :) Bet neįkišo. Ir gerai, būtų užšąlus kaip tam nabagėliui iš pasakos.

O antrą kartą su Rei ir Mauru ilgesniam laikui pavyko išsmukti šeštadienį. Palikę didmiestį išrūkom Kurtuvėnų parko keliukų braidyt. Braidėm braidėm, sniegu aplipom, foto reportažiuką susukom. Siūlau pasigėrėt:

Visi sisioja visur!

Šių naktelį per naktelį, nemigau nemigau, du broliukus dobiliukus žiūrėjau žiūrėjau :) Vaizdas buvo puikus, daug geresnis nei Sankt Peterburgo baletas ant ledo: su komedijos, tragedijos ir dramos elementais, su kakučių ir sisiuko kvapu, su žaizdomis ir skausmu rankose. Statistiškai teisinga būtų išvesti tokią formulę: 3 dienos + 2 vilkai = -2 kg. Didesnių nuostolių lyg ir nebuvo, bet va patirties - neįkainojami prūdai :)

Atila su Gauriuku, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmąją dieną vienas nuo kito beveik nenulipo. Vartėsi kūliais ir trepsėjo visame bute, net ir į vonią bandė kartu susištabeliuoti. Mintyse jau dėliojau bemiegės nakties scenarijus ir jaučiausi kiek ignoruojama, bet tuo pačiu trigubai budresnė. Tik va Atila, reikalui prispyrus šiaip jau tvarkingai ieškantis laikraštukų, buvimo su broliu dienomis savo kraniuką liejo kur papuola, pamiršęs ką mokėjęs. Na ką, mano namai vėl kvepia, kas į svečius? :)

Vilkai reaguodavo tik į maistą ir pavadėlius, ir tai sukeldavo tik dar didesnį siutą. Tvarkingai išeiti pro duris, jas užrakinti ir žingsniuoti tiesia trajektorija buvo misija neįmanoma. Neduok die dar kokie žmonės kely pasitaikydavo - nors persiplėšk :) Taip aš supratau, kad mano kantrybė turi ribas :) Ir tos ribos labai nepalankios dviems peštukams :)))

Linksma buvo ir bandant du augintinius pavalgydinti. Čia jums ne du kūdikėlius iš sostukės atsilošus maitint :) Iš svetimo bliūdo maistas skanesnis, todėl vykdydavom mainų programą: kai tik dubenėlis baigdavo ištuštėti, o vilkai imdavo nerimąstingai žvalgytis, Atila bėgdavo lapnoti likučių Gauro vietoje, o pastarasis smukdavo į narvą pribaigti Atilos porcijos. Atrodo, toks apsikeitimas juos visapusiškai tenkindavo, nes procesas vyko kaip sviestu pateptas. Ir vilkas sotus, ir avis sveika, anot liaudies :)

Daug skausmingesnės reakcijos sulaukdavau prieš išeinant į darbą ir grįžtant. Daiva labai teisingai patarė abu mazgius palikti narve, už ką vienas atsidėkodavo spiegimu, o kitas - lojimu. Nepaisant šios ceremonijos namai likdavo savo vietoje, o mano nervų ląstelės turėdavo šansą mirti bent truputį vėliau :)

Šiaip jau Gauriukas naujoje vietoje jautėsi gerai ir drąsiai, tuo tarpu Atila ėmė demonstratyviai ant manęs pykti už naujo augintinio priėmimą į būrį: išleistas iš narvo ne džiaugdavosi, suskliaudęs ausis, kaip įprastai, o sukdavo ratus ir lodavo priekaištingu balseliu, neva "to dar betrūko, kodėl jis čia?!". Iš pradžių dar bandė vyti brolį šalin ir glaustytis pirmas, paskui gi pakeitė taktiką ir abejingai stebėjo Gaurui skirtus paglostymus. Žino, bjaurybė, kaip mane sugraudinti :)

O veiksmą naktį apsakyti galima trim žodžiais: miego buvo mažai. Pirma, kambaryje užgęsusi šviesa, mano didžiam nusivylimui, šunims neturėjo jokio raminančio poveikio. Tik grėsmę, kad bus išvartyta daugiau daiktų nei įprastai. Mano nevilties persisunkęs ir miego trokštantis balsas tik keletui sekundžių atsukdavo vilkų galvas su prierašu 'ką nors sakei?'. Kol jie patys nenuspręsdavo, jog laikas merkti akeles ir imdavo rinktis patogiausią vietą. Atila tradiciškai susisuko kojūgaly, Gauriukas tuo tarpu bandė visas galimybes aplink mano galvą. Supratęs, kad mintis prasta, nuėjo, berods, į savo guolį, pakeliui dantukais užkabindamas brolį ir vėl užsukdamas karuselę geroms 5 minutėms. Savo kantrybę pasodinau į vazoną ir vilkų dūkimą mintyse traktavau kaip saldžiausią lopšinę, kol galų gale mus visus tris pakirto miegas. Neilgam, iki kokių 5 ryto :)

Ir pabaigai - viena vienintelė iliustracija, mėgstu ją vadinti "brolių meile":

Vakaras

Žinau - tu niekur neišeisi

Iš mano neramių namų.

Žiedai nuvys ir vėlei skleisis.

Žinau - tu niekur neišeisi.

Abiems mums audros nebebaisios,

Mes nebebijom sutemų.

Ir tu jau niekur neišeisi

Iš mano neramių namų.

Baltadantė tetulė Atika

Į svečius pirmą kartą pasikvietėm mergaitę. Padykusi buvo: savo energija ir baltais holivudiniais dantukais taip suviliojo Atilą, kad tik jai apleidus mūsų namus, krito didvyris tarsi strėlės pašautas lovon ir nekilo lig ryto. O ir ryte dar kaip reikiant spyriojosi, laukan vedamas. Matyt sapnavo savo pirmąją meilę:)

Nelegalios vilkų kovos. Gauras vs. Atila

Be laimėtojų ir pralaimėjusių. Be kraujo ir žaizdų. Su daug veiksmo ir dulkių. Šeimininkams leidus :)