Atila su Gauriuku, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmąją dieną vienas nuo kito beveik nenulipo. Vartėsi kūliais ir trepsėjo visame bute, net ir į vonią bandė kartu susištabeliuoti. Mintyse jau dėliojau bemiegės nakties scenarijus ir jaučiausi kiek ignoruojama, bet tuo pačiu trigubai budresnė. Tik va Atila, reikalui prispyrus šiaip jau tvarkingai ieškantis laikraštukų, buvimo su broliu dienomis savo kraniuką liejo kur papuola, pamiršęs ką mokėjęs. Na ką, mano namai vėl kvepia, kas į svečius? :)
Vilkai reaguodavo tik į maistą ir pavadėlius, ir tai sukeldavo tik dar didesnį siutą. Tvarkingai išeiti pro duris, jas užrakinti ir žingsniuoti tiesia trajektorija buvo misija neįmanoma. Neduok die dar kokie žmonės kely pasitaikydavo - nors persiplėšk :) Taip aš supratau, kad mano kantrybė turi ribas :) Ir tos ribos labai nepalankios dviems peštukams :)))
Linksma buvo ir bandant du augintinius pavalgydinti. Čia jums ne du kūdikėlius iš sostukės atsilošus maitint :) Iš svetimo bliūdo maistas skanesnis, todėl vykdydavom mainų programą: kai tik dubenėlis baigdavo ištuštėti, o vilkai imdavo nerimąstingai žvalgytis, Atila bėgdavo lapnoti likučių Gauro vietoje, o pastarasis smukdavo į narvą pribaigti Atilos porcijos. Atrodo, toks apsikeitimas juos visapusiškai tenkindavo, nes procesas vyko kaip sviestu pateptas. Ir vilkas sotus, ir avis sveika, anot liaudies :)
Daug skausmingesnės reakcijos sulaukdavau prieš išeinant į darbą ir grįžtant. Daiva labai teisingai patarė abu mazgius palikti narve, už ką vienas atsidėkodavo spiegimu, o kitas - lojimu. Nepaisant šios ceremonijos namai likdavo savo vietoje, o mano nervų ląstelės turėdavo šansą mirti bent truputį vėliau :)
Šiaip jau Gauriukas naujoje vietoje jautėsi gerai ir drąsiai, tuo tarpu Atila ėmė demonstratyviai ant manęs pykti už naujo augintinio priėmimą į būrį: išleistas iš narvo ne džiaugdavosi, suskliaudęs ausis, kaip įprastai, o sukdavo ratus ir lodavo priekaištingu balseliu, neva "to dar betrūko, kodėl jis čia?!". Iš pradžių dar bandė vyti brolį šalin ir glaustytis pirmas, paskui gi pakeitė taktiką ir abejingai stebėjo Gaurui skirtus paglostymus. Žino, bjaurybė, kaip mane sugraudinti :)
O veiksmą naktį apsakyti galima trim žodžiais: miego buvo mažai. Pirma, kambaryje užgęsusi šviesa, mano didžiam nusivylimui, šunims neturėjo jokio raminančio poveikio. Tik grėsmę, kad bus išvartyta daugiau daiktų nei įprastai. Mano nevilties persisunkęs ir miego trokštantis balsas tik keletui sekundžių atsukdavo vilkų galvas su prierašu 'ką nors sakei?'. Kol jie patys nenuspręsdavo, jog laikas merkti akeles ir imdavo rinktis patogiausią vietą. Atila tradiciškai susisuko kojūgaly, Gauriukas tuo tarpu bandė visas galimybes aplink mano galvą. Supratęs, kad mintis prasta, nuėjo, berods, į savo guolį, pakeliui dantukais užkabindamas brolį ir vėl užsukdamas karuselę geroms 5 minutėms. Savo kantrybę pasodinau į vazoną ir vilkų dūkimą mintyse traktavau kaip saldžiausią lopšinę, kol galų gale mus visus tris pakirto miegas. Neilgam, iki kokių 5 ryto :)
Ir pabaigai - viena vienintelė iliustracija, mėgstu ją vadinti "brolių meile":
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą