Ar matėte, koks puikus buvo šis vakaras? Saulutė šviečia, sniegelis po kojomis balutes palieka, jaunimėlis pro mašinų langus šūkauja. Tikras pavasaris. Ta proga ėjom su Atila pasaulio apžiūrėti. Kelias nuo mano namų iki pedagoginio žiedo užtruko pusvalandį, dar 10 min. ėjome aplink patį žiedą, žiūrėdami į puikią avariją viename jo gale ir braudamiesi požemine perėja kitame. Dar 10 min. kalbėjomės su įtakingu senyvu ponu (kurio svajonė yra šuo, bet realybė - darbas. O šeima - nežinia kur išsitaškiusi). Tą akimirką pagalvojau, kad Daiva turėtų man įduoti šūsnį veislyno vizitinių kortelių, kad tokie ponai galvą apie nebeegzistuojančią Čekoslovakiją kvaršintų jai :) Nesuprato didingu juodu paltu ir madingu šalikėliu pasidabinęs pilietis, kam mūsų vilkai skirti, norėjo išgauti prisipažinimą apie sukamą verslą iš šunų ar kitą pajamingą veiklą, bet atrodo jį nuvyliau. O dar Atila jam iš džiaugsmo rankon grybštelėjo. Vos suspėjau numesti sakinį apie vilkų būdą ir charakterį, o jis man jau sėkmės linki ir suka į šalį. Keisti tie pinigingi, galingi ir be šunų nelaimingi ponai... O paskui dar visą pusvalandį kopėm į kalną, pakeliui ant važiuojamosios dalies išmetę fotoaparatą ir vos vos jį pasiėmę.
Tiesa, šunis elgėsi neįtikėtinai gražiai, tik keliose vietose bandė užvilkti mane ant kalno, tuo vaizdeliu pamalonindamas pravažiuojančių mašinų keleivius. Nebijojo didelių autobusų, eismo triukšmo ir kitų grėsmingų faktorių. Aplojo tik pakelės kelmą ir vyriškį su kapišonu.
O štai čia trys velniškai greit pagautos pavasario išvakarių akimirkos :
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą